Buvo laikai...

Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku
patiketi, kad mums pavyko išgyventi iki šiu laiku. Vaikysteje mes mašinose
važinejome be saugos diržu ir pagalviu. Šilta vasaros diena pasivažinejimas
arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Musu lovytes buvo
išmargintos ryškiais dažais, turinciais dideli švino kieki. Ant vaistu
buteliuku nebuvo slaptu dangteliu, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos
neužsirakindavo niekada. Mes gerem vandeni iš koloneles ant kampo, o ne iš
plastikiniu buteliu. Niekam negalejo šauti i galva dvirka važineti
sušalmu. Siaubas.



Valandu valandas mes meistravome vežimelius ir paspirtukus iš lentu ir
savartyne rastu guoliu, o kai pirmakart leidomes nuo kalno, prisimindavom,
kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus ivažiave i spygliuotus
krumus mes išspresdavome šia problema.



Mes išeidavom iš namu ryte ir žaidem visa diena, griždami tada, kai
užsidegdavo gatves žibintai ant mediniu stulpu, ten, kur jie buvo. Visa
diena niekas negalejo sužinoti, kur mes. Mobiliu telefonu nebuvo! Sunku
isivaizduoti.Mespjaustemesrankas ir kojas, laužydavomes kaulus
išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo i teisma. Visko
buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušemes iki
kraujo ir vaikšciojom su melynem, priprasdami nekreipti i tai demesio.



Mes valgem pyragelius, ledus, gerem limonada, bet nuo to niekas nestorejo.
Iš vieno butelio gere keli žmones ir niekas nuo to nenumire. Mes
neturejomžaidimu priedeliu, kompiuteriu, 165
palydovines televizijos kanalu, kompaktiniu disku, mobiliu telefonu,
interneto... Žiureti multiplikacinio filmo visu buriu nešdavomes i
artimiausius namus, juk videomagnetofonu taip pat nebuvo!



Užtai mes turejom draugu. Išeje iš namu mes juo rasdavom. Mes važinejom
dviraciais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sededavom ant
suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbola. Kai mums kas nors buvo
reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti.
Atmenat? Be išankstinio skambucio!



Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservu dežutemis, mes soduose
vogdavom obuolius ir valgem vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai musu
pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors karta buvo užsirašes i ledo rituli
ar rankini, bet labai mažai kas papuole i komanda.



Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todel likdavo
antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami i 10 lygiu, o
pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes
liedavom vienas kita vandeniu iš senu daugkartiniu švirkštu! Musu poelgiai
buvo musu. Mes buvome pasiruoše pasekmems. Sleptis nebuvo už ko. Praktiškai
neturejome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar
išvengti armijos. Tais metais tevai paprastai stodavo istatymo pusen, galite
sau isivaizduoti!?



Ta karta dave daugybe žmoniu, kurie moka rizikuoti, spresti problemas ir
sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turejome
pasirinkimo laisve, rizikos ir nesekmes teise,
atsakomybe, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis. Jei jus vienas iš
šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasiseke, kad musu vaikyste ir jaunyste
pasibaige iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisve už rieducius,
mobilius telefonus, žvaigždžiu fabrika ir klasiškus džiuveselius. Su ju
bendru sutikimu. Ju paciu labui...



Iš tikro pasaulio stebuklu yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes
prie ju pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma
tarybine priemone vyrams po skutimosi? Atsimenate? O toki stebukla, kaip
automobilio Moskvic 412 tiuninga? Atsimenate?: Kapeikos, priklijuotos viso
priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavaru lazdeles
galas iš epoksidines dervos su rožyte viduje. Kelnaiciu guma – tai juk
irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir
pirštinaites! O kino teatruose? Lazerines rodykles taškas ant pagrindinio
veikejo kaktos – kiek daug žiurovu stebejo ji drebancia širdimi!
Pyragelis su uogiene –argi ne stebuklas? Niekada neatspesi, iš kokios puses
ištekes uogiene! O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau dabar
perku, bet tai tau gimtadienio dovana"?!
Arba ši stebuklinga mociutes fraze – „Tik stiklainius gražinkit!" O
šaldytuva ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas!
Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli

šaldytuvu dureliu šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidoru padažas. Dureliu
šone guli...vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas,
o eiles dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiuju eile. Dar yra ir
trecia – „aš tik paklausiu!" Kiek ju dar buvo, tu pasaulio stebuklu...
Mažas langelis iš virtuves i vonia – i ka pro ji žiureti, paaiškinkit?
Avalynes šaukštas – arkliukas... Dantu milteliai – valo ir dantis, ir
sidabra... Sysiojantis berniukas ant tualeto duru... Televizorius „Rubin"
– imi reples ir bim-bim-bim! Glaudes su inkariuku... atsimenat? Pienas
trikampiuose paketuose! O jus sakote –„Septyni pasaulio stebuklai!"



Mes anksciau dareme tai, ko dabar niekada ir nedristume padaryti. Dar
daugiau – jei šiandien nors karta padarytum tai, ka anksciau darydavai
nuolat – taves nesuprastu, o gal ir silpnaprociu išvadintu. Na, pavyzdžiui,
gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovedavo stikline – visiem
viena. Šiandien niekam ir i galva neateitu gerti iš bendros stiklines! O
anksciau juk visi juk gerdavo iš tos stiklines, papurške i ja vandeniu iš
fontanelio. O juk vandens fontanelis kartais neveikdavo... Vis tiek gerdavo!
Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys melynanosiai naudojo ta stikline savo
gerimams. Isivaizduokit, tik isivaizduokit – jie SUGRAŽINDAVO stikline.
Netikit? Taciau tada tai buvo iprasta!



Budavo – namuose dumai, visame bute aitrus kvapas. Lentele tokia, su
juodomis linijomis. Ka jus sau isivaizduojat? Sekta? Ne, tai
iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaiku degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga.
„Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga..."
Mergaites, o jus atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas
pasaulyje nežino šio žaidimo taisykliu! O Gorbaciovo portretai be demes ant
kaktos, atsimenat? Iprasta... O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas
dar buvo negras, o be to nepilnametis!



Daug buvo tokiu iprastu dalyku – talkos pavasari, darbas kolukyje rudeni,
skiestas alus aludeje. Tai buvo iprastu dalyku neiprasti laikai...